Repertuaras

Režisūra: Karina Novikova
Idėja, dramaturgija ir prodiusavimas: Goda Giedraitytė
Idėja, instrumentai ir garso koncepcija: Donatas Bielkauskas
Atlikimas: Aleksas Mažonas, Donatas Bielkauskas, Marius Eidrigevičius
Šviesų dizainas: Stasys Jamantas
Produkcija: asociacija „Žuvies akis“
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
Premjera: 2023 m. rugsėjo 27 d.
Trukmė: 50 min.

Šiandienos virtualios realybės ir pandeminiame kontekste, kuomet gyvename vis uždariau, dažnas pasijuntame lyg įsprausti į dėžę, tarp kambario sienų ar ekranų kvadratuose. Visiems žinomas rašytojas Kobo Abė analizavo žmonių susvetimėjimą ir dabarties visuomenės priešiškumą asmenybei romane „Žmogus-dėžė“. Po daugiau nei 30 metų tai vėl tampa aktualia tema. Todėl kūrybinė komanda vysto spektaklį apie žmogaus ir dėžės santykį.

Tačiau, šiuo atveju dėžės samprata artikuliuojama ir kaip pozityvi inspiracija. Tokia, kaip, pavyzdžiui, A. de Saint-Exupery apsakymo „Mažasis princas“ avelė dėžėje, tampanti vaizduotės išlaisvinimo simboliu arba mokslinėje ar socialinėje aplinkoje populiari idioma „out of the box“, siūlanti išsilaisvinimo iš mums įprastos aplinkos galimybę. 

Dėžė tampa spektaklio ašimi. Stovinti scenoje ji yra ne tik uždara, ribojanti erdvė, bet ir atradimų vieta (kaip kad lobių skrynia ar muzikinė dėžutė). Atskiros plokštumos yra ir muzikiniai instrumentai, kuriais grodami atlikėjai kurs gyvą garsą viso spektaklio metu. Todėl garsinė spektaklio interpretacija kaskart kitokia. Scenoje pasirodo 3 skirtingo amžiaus, profesinio išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties atlikėjai. Jie reprezentuoja skirtingus gyvenimo tarpsnius, kuriuose vis kitaip priimame ir vertiname „dėžės“ sampratą. Santykį su ja kūrėjų komanda analizuoja per psichologo E.H. Erikson sukurtą žmogaus amžiaus tarpsnių sistemą ir per W. Strauss ir N.  Howe  kartų  idėjos  teoriją.  Pastaroji  teigia,  kad  kas  20  metų  užauga  nauja  unikali  žmonijos  karta,  kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia to laikmečio žmonių pasaulėžiūrą ir asmenines savybes.

Spektaklyje susitinka trijų kartų (X, Y ir Z) atstovai. Jaunystę įkūnijantis  šokėjas  atstovauja  Z  generaciją,  pasirengusią užkariauti pasaulį. Todėl ir  dėžė šokėjui  –  atradimų erdvė (smėlio dėžės ar telefono bei kompiuterio ekrano dėka). Jis nekenčia  ribų,  kraštinių,  sienų.  Jo  tikslas  –  laisvė  ir pažinimas. Tačiau jie nėra beribiai. Vyresnieji Y kartos atstovai  tikisi galimybės augti ir tobulėti. Darbe  jie  yra  profesionalūs  ir  kompetentingi  specialistai, tačiau  dažnai  neturi  kantrybės  siekti  ilgalaikių  tikslų. Trokšta  greito  rezultato  ir  pripažinimo.  Brandos  amžiui (muzikui) dėžė – tai savęs paieškų, įtvirtinimo visuomenėje analogas.  Judama  nuo  vienos  skambančios  dėžutės  prie kitos, nes reikia visų. Lyg ir dar nori ieškoti, atrasti, išbandyti save, bet kartu reikia prisiimti ir atsakomybę už tai, kas jau pasiekta, sukurta. Gimusieji 1960–1980 metais, priklauso X kartai, kuriai judėjimas į priekį – pagrindinis gyvenimo moto. Ieško ne tik profesinio,  bet  ir  dvasinio  tobulėjimo  kelio,  todėl  domisi  netradicinėmis  (indų,  Tibeto)  kultūromis,  tad  ir  ši spektaklio dalis – dvasingesnė. Atsiveria visiškai kitas santykis į buvusias situacijas, problemas. Aplinka, daiktai tie patys,  bet  santykis kitas.  Senatvei  dėžė  –  tai  jos  saugus,  jau  nusistovėjusios  asmeninės,  bendruomeninės  ir profesinės patirties, prisiminimų (neretai šmaikščių) laukas.

Ar esame laisvi savo gyvenimo etapuose? Kuriame etape esame laisviausi? Kiek prisiimame atsakomybės? 50 min. trukmės  spektaklyje  visi  trys  atlikėjai  savaip  spręndžia  santykį  su  dėže,  kol  galiausiai  klausimą  –  ar  dėžė  yra  apribojimas ar atradimas? – perduoda į žiūrovų rankas.

REKOMENDUOJAMA tarpdisciplininio meno mėgėjams ir eksperimentinio garso gurmanams

Karina Novikova – jaunos kartos režisierė, aktyviai veikianti muzikos, judesio ir dramos srityse, profesinę praktiką atlikusi Ciuricho, Amsterdamo, Berlyno ir Londono teatruose. Pirmasis darbas H. Purcell opera „Didonė ir Enėjas“ (2011), kurį sekė virš penkiolikos įvairių operinių pastatymų. 2016 m. išklausė operos režisūros kursą “Stage Directors UK”, Londone (dėstytojai: Annabel Arden, John Copley, Martin Duncan, Elijah Moshinsky, Orpha Phelan). Šiuo metu dirba Operos studijos režisiere Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, režisieriaus asistente Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, bei vadovauja ir režisuoja jaunųjų operos solistų rezidencijai “Opera Accelerator” (www.operaaccelerator.com) https://www.karinanovikova.com/

Donatas Bielkauskas – „vienas ryškiausių nūdienos postfolklorinės tradicijos Lietuvoje kūrėjų ir šios srovės kūrybinių variklių, kurio muzikoje savitai dera senasis baltiškasis folkloras ir šiuolaikinės garsinės interpretacijos. Donatas – kūrėjas, kuriam muzika – ir meistrystė, ir filosofija. Platus instrumentų, ritmikos, muzikos stilių išmanymas jam leidžia kurti unikalius garso projektus, apimančius tiek elektronikos, tiek gryno ambiento garsovaizdžius, kuriuose etniniai motyvai pinasi su industrinėmis garsų struktūromis bei natūraliais gamtos ir / ar tiesiog vietoje rastų objektų skambesiais.“ (Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė )

Dar 2007 m. jis buvo pripažintas Lietuvos Metų etno atlikėju, o pastaraisiais metais – nominuotas aukščiausiems miesto ir respublikiniams įvertinimams (kaip pvz.: Klaipėdos kultūros magistrui, Auksiniam scenos kryžiui ar Sidabrinei gervei). Ne kartą jo kūryba buvo apžvelgiama kritikų, muzikologų bei pristatoma svarbiausiuose kultūros leidiniuose ir portaluose. 2021 m. D. Bielkauskui suteiktas Meno kūrėjo statusas, o 2023 m. – Auksinis scenos kryžius. https://www.mic.lt/lt/baze/folk-world-country/kompozitoriai-atlikejai/donis/

Aleksas Mažonas – 1983 m. baigė Edgaro Savickio scenos judesio studiją. Dalyvavo įvairiose (Jeržy Grotovskio, Jurgeno Miulerio Othzeno, kt.) kūrybinėse laboratorijose Lietuvoje, Lenkijje, Vokietijoje, ktr. Bendradarbiavo su žymiais Lietuvos ir užsienio menininkais, tokiais kaip A. Gotesmanas, A. Šenderovas, Ludger Schmidt (DE), styginių kvartetu „Chordos“, Šeiko šokio teatru, kt. Yra pantomimos teatro „A“ įkūrėjas (1993 m.) ir ilgametis vadovas. Sukūrė per 30 spektaklių. Savo kūrybos stilių A. Mažonas vadina sielos šokiu. Tai atsidavimas judesiui ir gebėjimas giliai jausti pasaulį, filosofiškai į jį žvelgti ir atiduoti savo kūną įkvėpimui. „Beveik visi siužetai yra iš mano išgyvenimų. Tai gali būti koks nors literatūrinis kūrinys, palikęs įspūdį. Viską turiu išversti į savo kalbą, nes tai nėra parašyta specialiai man,” - teigia A. Mažonas. Apdovanotas respublikinių ir tarptautinių gatvės teatrų  festivaliuose, o 2007 m. už nuopelnus teatro menui įvertintas Klaipėdos teatralų prizu „Padėkos kauke“. https://zvejurumai.lt/pantomimos-teatras-a/

Marius Eidrigevičius yra įvairiapusis gatvės šokių stilių virtuozas, laimėjęs daugybę šokių kovų Baltijos šalyse ir už jos ribų, teisėjavęs įvairiuose šokių renginiuose. Gatvės šokio žinių šokėjas sėmėsi iš skirtingų šokio profesionalų iš viso pasaulio. Pedagogo kelią pradėjo 2011 m. Baigė šokio pedagogikos studijas Vilniaus kolegijoje, kur šiuo metu dėsto gatvės šokių kursą būsimiems šokių mokytojams. Taip pat pradinėse ir vidurinėse mokyklose šokio moko vaikus. 2021 m., kuruojamas „Low Air“ šokio teatro, Marius pradėjo savo kelią į profesionalaus šokio teatro sceną, kurdamas solo spektaklį „Vyrsmas“, už kurį buvo nominuotas ,,Auksiniam scenos kryžiui“. Atlikėjas yra bendradarbiavęs su įvairiais teatrais ir menininkais visoje Lietuvoje.
 

Kontaktai: Goda Giedraitytė
Tel.: 8 61531052
goda.giedraityte@gmail.com